- pusgyvis
- 2 pùsgyvis, -ė adj. (1) K; H182, R, N 1. vos gyvas, leisgyvis: Pùsgyvis maž gyvasties teturia J. Persigando saulė ir visa apsiblausė, išvydusi asloje gulintį pusgyvį apsikruvinusį Janulį A.Vien. Blogs ir pùsgyvis velkies į baudžiavą mielą K.Donel. Vos pùsgyvis gulėjo Sch232. Taip aš gulėjau žemėj pusgyvis, kol patekėjo saulė J.Balč. Nastrai uždžiūsta, pùsgyviai kap tik parsitęsiam [iš kelionės] Mrc. Ėjo per upę, sulūžo ledas – led pùsgyvį parvežė Dkš. Pamatė pùsgyvį ... žmogų BM185. Vienas, da[r] pusgyvis žmogžudys jai tikt čiupt už kojos ir laiko BsPIII6. Šaln nuejo, pusgyvį palikę MP312. Vincukas lyg pusgyvis darbavosi laukuose Pč. ║ [i]rodantis ką nors turint maža gyvybės: Karalienė pusgyvėm akim pažiūrėjo ir pažino, kad jos vyras LTR(Ss). | prk.: Pasidaro bankietus: prisiperka smirdinčios arielkos, prisidirba alapalaikio, šviežią pusgyvę (tik papjauto gyvulio) mėsą ėda Tat. 2. prk. be įvairumo, sustingęs: Ji grįš namo pilna patenkinimo ir kantrybės toliau pusgyviu gyvenimu gyventi Vaižg. 3. apie nytis: Pusgyvės nytys y[ra] stipresnės už narstytas Ggr. Pùsgyvės y[ra] nytys, ką nereik smaukioti, anos pačios subėga pagal raštą Ms.
Dictionary of the Lithuanian Language.